Kodėl šokiai geriau už antidepresantus

Šį tinklaraščio įrašą parengiau pagal Christabel Lobo straipsnį Why dancing can be more powerful than antidepressants, 2025 m. rugsėjį paskelbtą „National Geographic“ svetainėje.

Pradėkime nuo to, ką, kaip rašoma straipsnyje, parodė tyrimai. O tyrimai visiškai aiškiai parodė, kad judėjimas pagal muziką depresijos simptomus mažina labiau nei įvairūs pasivaikščiojimai, daugelio taip mėgstama joga ir net standartinis gydymas. Parodė tai parodė, sunku būtų ginčytis, o ir nereikia.

Įsivaizduokite sausakimšą šokių aikštelę. Net jei nei karto nebuvote mokyklos diskotekoje (kaip kad aš), įsivaizduoti nebus labai sunku: minia banguoja kaip jūra, ošia, visa erdvė užpildyta muzikos, bumsi net kažkur vidinėje ausyje. Į ką jums tai panašu? Dažnas iš mūsų sakytų, kad vyksta elementarus vakarėlis. Gal ir ne klaida, bet štai neuromokslininkai, ko gero, šį vyksmą įvardytų kaip grupinę terapiją. Oho!

Max Planck instituto neuromokslininkė, Dancing is the Best Medicine bendraautorė Julia F. Christensen, šokį vadina kūno kalba – ir su ja neįmanoma nesutikti. Aš nors ir ne neuromokslininkė, šokį pavadinčiau lygiai taip pat. Pasak J. F. Christensen, judesius, kuriuos atliekame šokdami, mūsų smegenys supranta kaip išraiškos kalbą. Gudrios tos smegenys :)

Straipsnyje kalbama apie tai, kaip jau nuo senų laikų įvairiose bendruomenėse buvo šokama ne tik švenčiant, bet ir siekiant išgyti. Kad bendruomeniški šokiai turi ypatingą galią, žmonės intuityviai jautė gerokai iki mokslininkams aptinkant smegenų signalus ir nustatant neurotransmiterių poveikį.

Štai medicinos žurnalas „The BMJ“ atliko išsamią klinikinių tyrimų, susijusių su fizinio aktyvumo poveikiu gydant depresiją, analizę ir nustatė, kad judėjimas pagal muziką depresijos simptomus mažina labiau nei pasivaikščiojimai, joga ir net įprasti antidepresantai. Nors tik 15-oje iš 218 tyrimų dėmesys skirtas išskirtinai šokiui, mokslininkų dėmesiui pritraukti gautų rezultatų visiškai pakako. Bet tai kaip įdomu, kad tokie tyrimai apskritai atliekami!

Smegenims patinka, kai judame pagal muziką

O kaipgi galėtų nepatikti? Truputį keista, kai apie smegenis kalbu kaip apie kokį nepriklausomą gyvūnėlį, kuris gyvena mūsų galvose ir kuriam kažkas labai patinka, o kažkas nelabai. Bet tebūnie :) Antai striapsnyje rašoma, kad ritmas mūsų smegenims labai patinka, o šokis užveda visą mūsų nervų sistemą. Kai kurie neuromokslininkai tokį viso kūno „užsidegimą“ vadina neurochemine simfonija. Antai laukiant, kol prasidės mėgstama daina, išsiskiria dopaminas – jaučiamės tarsi pakylėti. Judant pagal muziką išsiskiria endorfinai – jie natūraliai malšina skausmą ir pakelia nuotaiką. Šokant kartu su kitais išsiskiria oksitocinas – emocinių ir socialinių ryšių stipriklis. Taigi tyrimai rodo, kad šokiai padeda pakelti nuotaiką, stiprina socialinį įsitraukimą, mažina stresą ir net fizinį skausmą. Ar galėčiau tai patvirtinti savo nepriklausomais moksliniais tyrimais, kuriuos kone kasdien atlieku šokių pamokose? Atsakau: 100 proc.

Pasak J. F. Christensen, dėl tokio elementų derinio šokis skiriasi nuo kitų fizinio aktyvumo formų. Pavyzdžiui, šokio judesio terapijoje faktinis nerimo ir depresijos simptomų sumažėjimas siejamas su šokio kaip išraiškos komponentu, sako mokslininkė. Jos teigimu, šokio judesiai, visų pirma rankų, padeda mums ištransliuoti neigiamas emocijas ir taip jas paprasčiausiai eliminuoti. Abejoju, ar neigiamas emocijas padėtų taip veiksmingai išstumti veikla ant bėgimo takelio. Visų pirma, ant bėgimo takelio manęs niekad net varu neužvarytų. Jei jau bėgti, tai tik į namus per liūtį, nes batų gaila – kitų motyvų bėgimui paprasčiausiai nėra. Bet tai mano subjektyvi nuomonė. Pažįstu žmonių, kurie bėgioja, ir jie nėra kažkaip ten ypatingai išprotėję.

Bet grįžkime prie temos. Štai klinikiniuose tyrimuose šis dėsningumas (daugiau šokio – mažiau simptomų) ne tik pastebimas, bet ir išmatuojamas skaičiais. Pasak Kvynslando universiteto asocijuotojo profesoriaus Michael Noetel, ne lėti tempimo pratimai, ne užsiėmimų skaičius per savaitę ir ne fizinio aktyvumo programos trukmė nulemia poveikį: kuo nuoširdžiau žmonės šoka pagal muziką, tuo silpnesni darosi simptomai.

Kai užgrojus muzikai ima bumsėti grindys ir žmonės, kurie net nebūtinai pažįstami, pradeda judėti kaip viena visuma, įvyksta tai, ką mokslininkai vadina smegenų sinchronija. Žmonių smegenys tarsi ima ir susijungia. Skirtingiems žmonėms atliekant panašius judesius išnyksta skirtis tarp „aš“ ir „kiti“, pastebi J. F. Christensen, o tai stiprina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir glaudina socialinius ryšius. Ir vėl negaliu nepalinksėti galvos – viską tą mokslininkė kalba teisingai, šaunuolė.

Šokis perkrauna kūną ir protą

Kaip rašoma straipsnyje, depresijos kamuojamiems žmonėms gali būti sunku atlikti net paprasčiausius šokio judesius. Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad depresija daro poveikį daugeliui mūsų fizinės išraiškos elementų: mimikai, gestikuliavimui, laikysenai. Kūnas tarsi praranda savo emocinį žodyną. Ekspertų įsitikinimu, šokis – puikus būdas šią pusiausvyrą atstatyti. Šokant suaktyvinamos emocinės, kognityvinės ir sensorinės jungtys, stiprinamas ryšys su aplinka ir pačiu savimi. Aš irgi tikiu, kad juodą debesį gali padėti nupūsti nebent muzika, dar geriau – muzika plius šokis. Bet čia gal taip tik man, melomanei. O kaip jums?

Puikiai suprantame, kad depresija nėra tik bloga nuotaika. Depresija lemia žmogaus santykį su savo kūnu ir su kitais žmonėmis. Faktas. „Žmogaus smegenims reikia, kad šalia būtų kitų žmonių – tik taip jos gali išlikti fiziškai ir psichiškai sveikos, – sako J. F. Christensen. – Evoliucija taip jau surėdė, kad būnant vienatvėje mūsų smegenys ilgainiui pradeda veikti bandymo išgyventi režimu.“ Pacitavau, nes nenoriu anei minimaliai iškraipyti minties, man šioji mintis man atrodo teisinga ne visais gyvenimo atvejais ir ne visose gyvenimo situacijose. Man, introvertei, ši mokslininkų nustatyta taisyklė veikia veikiau priešingai – smegenys pradeda atsijunginėti ir po truputį mirti ne nuo vienumos, o nuo draugijos. Vienumos man niekada nebūna per daug, o štai draugijos – būna. Todėl šioje vietoje pridėčiau dar ir savo asmeniniais empiriniais tyrimais pagrįstą išvadą: socializacija nėra savaiminis šokio tikslas. Tačiau tiems, kam socializacija gyvybiškai reikalinga, o polinkis į depresiją užkerta kelią megzti ir palaikyti ryšį, šokis puikiai padeda pagriebti tą šiaudo galą. Ar supratote? Pritariate?

Be kita ko, šokis gali pasiūlyti tai, ko įprasta terapija negali: tvarkyti emocijas nenaudojant kalbos. Kai emocijos išreiškiamos judesiais, jų paskui nebūtina išreikšti dar ir žodžiais. Daugybei žmonių tai suprasti gali būti nepaprastai svarbu. Šokio terapija gali veiksmingai papildyti kalbėjimosi terapiją. Vis dėlto iš praktikos galiu pasakyti, kad šokis atidaro ir kalbėjimosi čakras. Nei nepastebi, kaip šokis tampa neišsemiama pokalbių tema. Net mažakalbiams, tokiems kaip aš, norisi kalbėtis!

Naujas požiūris į šokio terapiją

Šokant kartu su kitais žmonėmis ne tik pakyla nuotaika, bet ir užsimezga stiprus tarpusavio ryšys. Kaip pastebi J. F. Christensen, šokant grupėje ribos tarp žmonių tarsi išnyksta. Kai judame sinchroniškai, mūsų smegenys šiek tiek susipainioja gerąja prasme: joms atrodo, kad „aš“ ir „kiti“ esame vienas ir tas pats, sako ji. Tai stiprina socialinius ryšius, pasitikėjimą ir empatiją – esminius psichinės gerovės elementus.

Šių tyrimų išvados, pasak straipsnio autorės, įkvėpė naujai pažvelgti į terapiją ir socialinę rūpybą: judesio terapijos programos pradėtos taikyti žmonėms, kurie sunkiai reiškia mintis žodžiais ar patiria socialinę izoliaciją. Jungtinėje Karalystėje, pavyzdžiui, vykdomos nacionalinio lygmens šokių programos, skirtos vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems demencija. Kaip suprantu iš aprašymo, šias programas įgyvendina institucija, kurios lietuviškas atitikmuo būtų Sveikatos apsaugos ministerija. Australijos mokslininkai tvirtina, kad struktūruotos šokių programos, pritaikytos įvairaus amžiaus žmonėms, gali būti tiek pat paveikios kaip ir kiti psichinei sveikatai, motyvacijai ir kognityviniams gebėjimams stiprinti skirti pratimai – arba net paveikesnės. Va taip.

Ne technika svarbiausia

Dažniausiai gydant depresiją dėmesys telkiamas tik į simptomų suvaldymą. Tačiau dalis mokslininkų įsitikinę, kad šokio terapija gali duoti kai ką daugiau nei įprastas gydymas – suteikti džiaugsmo. Geriausių rezultatų duoda tos gydymo programos, kuriose prioritetas skiriamas socialinei įtraukčiai ir su muzika susijusiai veiklai. Šiais straipsnio teiginiais irgi labai tikiu, nes ir man atrodo, kad juodam debesiui nuvyti reikia ne tiek pokalbių, kiek bent lašelio džiaugsmo ir bent mažos, galbūt vos įžiūrimos, tegu ir visai visai nano, tačiau natūralios šypsenos? (Nežinau, bet man kirba amžina abejonė, ar nėra taip, kad antidepresiniai pokalbiai su specialistais visą reikalą užtemdo dar labiau, nes tu tiesiog paskęsti tame debesyje – ir lieki jame tūnoti iki kito giliai terapinio pokalbio?)

Grįžkime. Straipsnyje toliau atkreipiamas dėmesys, kad tiek mokyklose, tiek senjorų namuose ar klubuose šokių mokytojai vis daugiau dėmesio skiria ne technikos tikslumui, o socialiniam aspektui: išraiškos laisvei ir bendraminčių bendruomenės kūrimui. Teigiama, kad šokis gali sugrąžinti tai, ką depresija dažnam nuslopina: motyvaciją ir iniciatyvą. Šokti galite pagal savo stilių, pagal savo mėgstamą ritmą, žodžiu – absoliučiai savaip.

„Jeigu žmogus dar nežino, kokius šokius jam patiktų šokti, greičiausiai dar neatrado savo stiliaus, – sako J. F. Christensen. – Šokių stilių juk yra šimtai.“ Psichinės sveikatos priežiūros metodikoms tobulėjant, šokis nebėra vien kultūros apraiška ar fizinė treniruotė. Tai džiaugsmas!

Jei vis dar netikit, kokį stiprų teigiamą poveikį daro šokis, prašom patykoti prie šokių treniruočių salės, kol baigsis šokių pamoka, ir pastebėti, kokiais veidais šokėjos ir šokėjai išeina pro duris.

Šia gražia gaida kviečiu visus gražiai paminėti Tarptautinę šokio dieną. Kas netingit, ateikit pašokti arba pažiūrėti linijinių šokių į Lukiškių aikštę Vilniuje: balandžio 29 d. 18 val.